#21 Jolita Herlyn – Angelai neverkia

Jolita Herlyn - Angelai neverkia

Autorius: Jolita Herlyn

Pavadinimas: Angelai neverkia

Kūrinio žanras: jausmų romanas

Leidimo metai: 2017

Leidykla: Alma littera

Puslapių skaičius: 286

 

„Mylėti – tai nebijoti likti be garantijų.”

 

Skaitant “Angelai neverkia” lydėjo ir dažnai galvoje skambėjo Daddy Was a Milkman daina “All about love“. Man ji tapo tarsi kūrinio garso takelis – ir melodija, ir žodžiai nepaprastai atitiko knygos nuotaiką. 

“Angelai neverkia” – šeštasis Jolitos Herlyn romanas. Šiuo metu autorė su šeima įsikūrę Vokietijoje. Gyvendama Lietuvoje ji buvo filosofijos dėstytoja, valdininkė, žurnalistė, televizijos laidų vedėja bei rinkodaros specialistė. Persikėlusi į Hamburgą, pradėjo kurti istorijas, kurių herojės – moterys, ieškančios savo kelio, mylinčios ir abejojančios, klystančios, bet nepalūžtančios.

 

Šis kūrinys, man priminė gaublį, kai sukamas parodo įvairias pasaulio dalis. O verčiant „Angelai neverkia“ puslapius įdomi, brandi, rami, bet su stipriais chaoso elementais, istorija pateikiama iš keleto perspektyvų:

Fredis – olandas, inžinierius, dukart skaudžiai pamestas žmonų, savo skausmą skandinantis vyne, aluje, viskyje vis bando suvokti dėl ko gyvena. 

Jurga – bibliotekininkė iš Klaipėdos. Anksti susilaukė sūnaus nuo studentiškosios meilės. Tačiau jos vyro aistra kalnams greitai nugalėjo pareigos jausmą šeimai ir Jurga tapo vieniša mama. Būdama antroje jaunystėje ji susipažino su vokiečiu Bernardu ir, patikėjusi brandžios meilės galia, ištekėjo bei persikėlė į Hamburgą. 

Aleksandra – turtinga karjeristė, kurią vyras paliko dėl paprastesnės moterėlės. Ji išlieja savo tūžmastį ir seksualinę energiją ant kelyje pasitaikančių vyrų. Apsigyvenusi Hamburge susidraugauja su Jurga, o persikėlus į Šveicariją, jos aktyviai bendrauja virtualiomis priemonėmis.

 

Visos trys perspektyvos pasakojamos pirmuoju asmeniu. Pagrindinė veikėja – Jurga. Daugiausiai dėmesio skiriama jos gyvenimui, kasdienybei, jausmams. Tačiau per Fredį ir Aleksandrą, piešiamas Jurgos portretas, veikėja rodoma iš šalies. Pavyzdžiui, nuo pirmos susitikimo akimirkos, Fredžiui ji buvo Odrės Hepbern kopija, o Aleksandra vos išvydusi “racionalią perlais apsikarsčiusią ponią” palaikė Jurgą prancūze, norėjo kreiptis į ją “Žozefina”. 

Keletas pirmųjų skyrių yra nuoseklus veikėjų pristatymas ir įvedimas į jų gyvenimą. O jau paskui užverda… kaip čia pasakius, na… įdomūs dalykai. 

 

Klaipėdoje ruošdama butą pardavimui, Jurga randa dvidešimties metų senumo laiškus buvusiai gyvenimo meilei Fredžiui ir, nutarusi galutinai atsisveikinti su praeitimi, išsiunčia juos vieninteliu žinotu adresu jo seseriai. Fredis, prieš dvejus metus paliktas antrosios žmonos, skęsta savigailoje, kai sulaukia skambučio apie siuntinį. Juos perskaitęs jis įnirtingai imasi paieškų, žūtbūt siekdamas ją surasti.

Toji meilė, kuri susprogdino Jurgą į menkučius gabaliukus ir sugriovė pirmąją Fredžio santuoka, atsiveja juos po dvidešimties metų.

 

 „Likimas nesimėto tokiomis dovanomis, meilės neišmelsi, neišlauksi, nesukursi.”

 

Jurga patenka į tokią situaciją, kai, atrodo, meilė užaugina sparnus, bet esamasis jos gyvenimas, turi juos pakirpti. Juk kasdienybę ji dalijasi su Bernardu. Nors jis daug dirba, dažnai išvyksta į komandiruotes, bet vis tiek yra šalia, vis tiek jis yra jos sutuoktinis. Jurgai tenka suktis iš padėties, balansuoti tarp dviejų visiškai skirtingų vyrų ir jausmų jiems.

 

Jolitos Herlyn kūriniuose nebūna pasakų ar fėjų. Romanai realūs, apie nesuvaidintus, nepagražintus gyvenimus, apie laužomus likimus, mėtomus ir vėtomus žmones bei jų (ne)laimingus finišus. Kaip jau minėjau, tai tikrai brandus kūrinys. Ir ne vien dėl to, kad veiksmas sukasi apie brandžius žmones… Skaitant, atrodo, fiziškai jaučiasi, kad romanas parašytas atsakingai, kruopščiai, neinant į plotį, o lendant gilyn. Paliečiamos skaudžios temos, bet jos nebrukamos įkyriai. Sakyčiau, subtiliai užkabinamos ir trumpai paaiškinamos.  

Taip pat kūrinys pasižymi puikiu žodynu ir itin išraiškingomis metaforomis:

 

„Nematomos nerimo dalelės skverbėsi pro odą ir lėtai švirkštė į kraują nepaaiškinamo jaudulio ir abejonės nuodus.” 

 

Na, ir vienas paglostymas prieš plauką: keliose vietose pasirodė pernelyg ištempti aprašymai. Turiu omenyje, naujų vietovių vaizdinius ir jų istoriją. Kai veikėjų likimas kabo ant slenkančio plauko, gido pasakojimus tiesiog norisi peršokti ir grįžti į veiksmą. 

O pabaigoje man patiko, kad nebuvo standartinės atomazgos, nebuvo viskas smulkmeniškai išnarpliota, kai viskas paduota ant padėklo ir visi užsidėjo rožinius akinius.

 

Romaną „Angelai neverkia“ rekomenduoju romantikėms, kurios mėgsta pasinerti į jaukius, jautrius kūrinius.  

Jurgita
Komentarai